A Travellerspoint blog

13 Skyrius: Costa - Rica

rain 23 °C

Kelione i Costa Rica (toliau bus sutrumpinta i CR) sekesi visai neblogai. Is Omepetepes salos (Nicaragua) sekmingai persikeleme i kita puse. Neziurint i tai, kad laivas plauke kiek persikreipes. Is ten sedome i sausakimsa autobusa. laisvas stovimas vietas mums rado paciam gale prie sukrautu prekiu. Kuprines buvo uzsveistos ant stogo ir paliktos likimo valiai. Viskas lyg ir gerai tik va ant vienos kojos ilgai neisstovesi. Tuo labiau, kad beimant kukuruzu maisa buvo nepastebimai iplestas ryziu maisas, kuris sekmingai, stabilia srovele tustino savo balta turini Raimiui i vieninteli ant zemes stovinti bata.

Sekmingai kirtus siena ir po 12 valandu keliones mums neisejo nusigauti iki savo uzsibrezto tikslo. Apsistojome mazame fermeriu/rancheru miestelyje Tilaran. Pirmas ispudis apie sali tai didziulis skirtumas tarp kitu jau matytu saliu. Nerealiai susitvarke. Aplinkui svara, tvarka. Jokiu besimetanciu siuksliu ir jas edanciu kiauliu, jokiu isvis laisvu gyvunu. Kur tik nepazvelgsi visur rezervatai, nacionaliai parkai. Klesti ekoturizmas. Daugybe visokio amziaus ir plauko turistu.

Sekancia diena nusigavom iki Adventure Sport mekos - La Fortuna. Cia rasi 100 budu kaip dziaugtis gamta. Joje atsipalaiduoti ar atvirsciai - isitempti. Vaikcioti po drugeliu parka ar su plaustu leistis putojancia, pikta, banguota upe.

Pirmas musu turas buvo ejimas paziureti aktyvaus Arenalo ugnikalnio. Tai aktyviausias ugnikalnis visoj CR, nuolat, kaip piktas slibinas spjaudantis lava. Lipti i ji visai nepatariama, nes buvo pora nelaimingu atsitikimu, kai karsti akmenys nukepe pora smalsiu turistu bandziusiu intymiau paziureti i ugnikalni. Vaziavom vakare, kad geriau matytusi ugnis. Ejom jau sutemus per dziungles pasisviesdami zibintuveliais. Pliaupe lietus. Paskui tamsoj dar palipom ant didziuliu sustingusios lavos akmenu. Jie cia nuo 1992metu didziulio issiverzimo. Labai nervavomes, kad uzslinks debesys ir nieko mums nesimatys. Bet mums pasiseke. Musu pagrindinis modelis isdriso pasirodyti visame grazume. Net nustojo lyti, tik vis dar aktyviai zaibavo. Viskas kuo puikiausiai matesi. Kaip Jis isspjauna Ja - lava...kaip Ji snypsdama, ikaitusi teka zemyn, pasiekia tolimiausia taska ir sustingsta. Girdejosi, kaip rieda degantys akmenys, pacirskedami ir skildami i mazesnius. Kazkaip bauginanciai romantiska. Nuostabus sou!!! Antroji turo dalis buvo visiska hedonizmo virsune. Nuveze mus i vieta, kur is naturaliu goeterminiu saltiniu padaryti 9 skirtingu temp baseinai. Prabanga... Mirksti, pluduriuoji, o pasonei barai ir restoranai. Didziausias siurprizas - bare parduodama LITHUANIAN degtine. Barmenas naudoja ja kaip namu. Sake, labai populiari ir per savaite sunaudoja apie 20 buteliu. Tai bent glosto lietuviska sirdi!

Antras turas Canopy Tour. Deja, Greta bande man irodyti, kad pas ja viskas tvarkoj su adrenalino kiekiu organizme ir nusprende pasyviai praleisti diena jausdama tvirta pagrinda po kojomis. Kas tai per atrakcija? Medziu virsuniu aukstyje yra pastatytos stoteles, kurios sujungtos metaliniais lynais, turinciais nedideli polinki, kad galetum slysti zemyn. Jie gali eiti skersai slenio ar per pacia misko tankyme. Is viso 7 stoteles. Didziausia atkarpa yra daugiau kaip 400m., max aukstis - 120m. Pirmas slydimas kainuoja truputeli nervu. Atrodo, jei pasileisi tai ir nugarmesi zemyn, bet is tiesu viskas zymiai saugiau ir smagiau.

Kita diena vaziavome i kita ezero puse. I Monteverde. atstumas gal vos 100 km, bet keliavom 12 valandu. Aisku, kokia kelione be nuotykiu. Dar likus ne daugiau 30km iki tikslo autobusas eme ir sustojo. Niekas daugiau nepataisys, jei ne pats vairuotojas. Salygos nepavydetinos - merke lietus, o jis tiesiog gulejo po autiku baloj, visas permirkes ir pajuodes nuo tepalo, o kai paprasydavo draugo pagazuoti, visi dumai atitekdavo tik jam. Po kokios valandos isarde detale ir smagiai patampe spyruokle, sudejo ja atgal. Eureka! Autobusas pajudejo is vietos.

Pats Monteverde buvo malonesnis uz la Fortuna. Sunku pasakyti, kodel. Gal del to, kad nesimate tiek daug viesbuciu. Dauguma ju buvo pasislepe veslioj augmenijoj. Su hosteliu irgi pasiseke. Kainavo tik $10 dviem. Sekancia diena paemem tura paziureti atograzu misku gyvuneliu ir augalu. Musu visu nuostabai, toli mums nereikejo eiti. Dauguma pastebetu pauksciu buvo salia pakankamai judraus kelio! Atrode, kad gauna komisinius is gidu-gamtininku uz klusnu sedejima vis tuose paciuose medziuose. Na, su didziuliu gauruotu tinginiu, kuris tik karta per savaite nusileidzia nuo medzio atlikti gamtinius reikalus, turbut tikrai nesunku susitarti :) Matem tukanus spalvotais snapais, margiaspalviu papugu ir dar bent 10 paiksciu rusiu, kuriu vardu neprisimename. Truputeli nusivyleme, nes tikejomes pamatyti daugiau misko. Taigi turui pasibaigus nuvarem patys i nacionlini parka. Sumokejome kiekvienas po $10. Tik iejus i parka, pradejo lyti kaip is kibiro. Galvojom dar iskentesim dar kokia valanda. Bet po 10 min musu batai buvo kiaurai permirke, kelnes slapios, pute vejas. Salta. Pasukome atgal. Ironiskai nusisypsojome bilietu kontrolieriui, kuris musu dar nepamirso ileisdamas ir pedinom iki autobuso atgal i viesbuti. Mums bevaziuojant namo toptelejo mintis ta pacia diena paimti autobusa i San Jose, CR sostine. Suspejome pagauti autobusa, taciau sedimu vietu jame mums nebeliko. Reikejo svinguojanciai stoviniuoti 6valandas ir plius dar viena valanda ziureti, kaip 15 zmoniu keicia autobuso rata. Toliau grudinome keliautoju dvasia!

Paskutinis didysis Raimondo nuotykis CR negali buti aprasytas del tam tikru isgyventu priezasciu, del to paliekamas velesniam zodiniam nupasakojimui.

Posted by GRai 19:32 Archived in Costa Rica Comments (2)

14 Skyrius: Panama (City)

sunny 33 °C
View El Mundo Latino on GRai's travel map.

Apetitas atsiranda bevalgant. Is pradziu i Panama keliauti neketinom, taciau pasiklause geru kitu keliautoju atsiliepimu ir apsiziureje, kad i Ekvadora labiau apsimoka skrist marsrutu Panama - San Jose (Kosta Rika; is esmes tai grizimas) - Quito (Ekvadoro sostine), o ne tiesiai is San Jose (Kosta Rika), nusprendem sest i tarptautini autobusa ir nukeliaut bent jau aplankyt zymiojo kanalo. Nepasigailejom.

Vienas amerikietis keliautojas skundesi, kad Panamos sostine Panama, arba kitaip Panama City, labai amerikanizuota. Tai dabar aisku, kaip ta Amerika atrodo. Mums kaip nemaciusiems buvo idomu staiga atsidurti (ir dar karta sau pasakyt ´apsigyvent vis tik cia nenoreciau´) tarp tiek ir tokiu dangoraiziu, kokiu Londone nera. Nekilnojamojo turto zurnalai Panama ir jos sostine reklamuoja kaip viena patraukliausiu vietu isigyti ´dar vienus apartamentus´ arba prabangiai leisti pensija, arba bent jau atvaziuot apsipirkt begaliniuose prekybos centruose, kur nuseda prekiu pigiau is praplaukianciu laivu, o gal prie kokybiskiausio kurios nors pasaulio virtuves maisto aptart galimybes pasinaudot mokesciu lengvatom isteigiant savo ofsorine imone.

Atvaziavom nakti, todel tik kita ryta, kaip ir tikejomes, pasimate dar vieni kvapa gniauziantys kontrastai: dregnam, atrodo, net tirstam karstyje naujausiu japonisku dzipu juroje zujantys seni geri ´chicken busai´ (milziniski, spalvingi, triuksmingi ir tarsus, bet vis dar labai sperus, kadaise buve JAV mokykliniai autobusai, dabar visoj Centrinej Amerikoj naudojami kaip viesasis transportas), cia pat salia stiklo bokstu, atrodo, griuvancios ´komunalkes´, kuriose neitiketina, bet dar kazkas gyvena, arba didziule turgine aleja, kurioj galima nusipirkt visko (pvz., naujausiu ´tik kinuose´rodomu filmu DVD kainuoja po doleri). Casco Viejo - fantastiskas Panamos senamiestis, sako, architektura ir dvasia primenantis Havana. Restauruotoj daly - grazuoles kavinukes, valstybines istaigos, ambasados, Prezidentura. Bet zengsi i sona - atsidursi rajone, kur griuvanciu zolem apaugusiu senu kolonijiniu namu kiemuose laika stumia nieko neveikiantys zmones. Jei taip liudnai atrodo Havana, tai as i Kuba nenoriu.

Bet jei ten groja tokia salsa, kokia teko girdet vienam is senamiescio baru - tuoj pat ten vaziuoju. Tikra, tobulai gyvai atliekama salsa isimtinai vietinei publikai (kazkodel ta vakara buvom bene vieninteliai uzsienieciai), bare, kurio seimininkas ispanas asmeniskai pasisveikina, persimeta keletu zodziu ir atsisveikina su kiekvienu sveciu ir kuriame barmenu paradui vadovauja profesionalus brandaus amziaus mokytojas, siunciantis i scena linkejimus sveciams is Lietuvos, zmonems, kurie iseina sokti ir kartu dainuoja nuo pirmuju akordu, nevulgariai moteriskoms ir todel be galo grazioms moterims ir pasitempusiems graziai jas sokdinantiems vyrams.......

Ar bereikia sakyti, koks jausmas apima, kai kita ryta herojiskai atsikeli anksti ir sedi i pirmaji kelta i gretima sala su neva fantastiskais pliazais vien tam, kad pamatytum juos verste apverstus siukslemis ir neturetum vietos prisest, kol atoslugio metu neatsidengs svarus lopinelis, ir net neturetum galimybes grizt i lova, nes kitas keltas tik popiet :) Dar kita diena nusprendem simboliskai nuvaziuot i Karibu puse miestelin romantisku pavadinimu Porto Belo (grazusis uostas), kur buvo kolonijine tvirtove ir aukso bei kitu turtu kaupimo punktas pries issiunciant juos i Europa. Uzmiges, prie tokios pat uzmigusios juros, apsikuites ir paskendes tropiniam karsty, bet velgi - istisu prabangiu vilu kvartalu kaimynystej.

Tiesa, o zymuji kanala irgi aplankem. Inzinerinis stebuklas, su dirbtiniais ezerais ir skirtingo lygio baseinais laivams perkelti. Kaip tik matem praplaukianti didziuli laiva. Daugiausia laiko uzima jo ivairavimas link tu skirtingo vandens lygio baseinu (neatsimenu is fizikos, kaip jie vadinami :) ), o paskui jau maziau nei valanda. Esminis kanalas toks siauras, kad laivas tik tik telpa (kazkur skaiciau, kad visam pasauly laivai gaminami pagal Panamos kanalo ismatavimus), todel jam neleidzia plaukt paciam, o tempia uz lynu mazais vagoneliais. Visoj ilankoj prie Panamos nuolat pilna issirikiavusiu savo eiles laukianciu laivu - vis greiciau nei plaukt aplink Pietu Amerika :)

O mes kuri laika svarstem, kaip ten is Panamos nukakti. Zeme jei ir imanoma, tai nepatartina, nes artejant prie pasienio su Kolumbija baigiasi kelias - toks salies budas apsisaugoti nuo narkotiku srauto. Daug keliautoju plaukia laivu i grazuoli Kolumbijos miesta Cartagena arba skrenda i Bogota. Mes pastaraja pasilikom tik kaip tranzito taska skrendant i Ekvadoro sostine Quito. Is esmes sklandi kelione musu neipratusiems pojuciams atrode gana smagi. Dabar aisku, kodel ne i viena didziausiu pasaulio oro uostu reikalaujama atvykti ne 1 ir ne 2, o 3 valandas pries skrydi. Visai ne del skysciu rankiniam bagaze. Lygiai tiek laiko uztrunka atsistoti tik i kokiu 20 zmoniu eile, atidaryti bagaza (ne)skvarbiam pareigunu zvilgsniui, tada padeti ji i atskira kruva, o gal pries tai su kitais 90 proc. keleiviu ji ivynioti i pleveles kokona (matyt, irgi ne del skysciu bagaze), grizti i vorele ir pries pat ateinant tavo eilei nueit susirast savo bagaza toj atskiroj bendroj kruvoj, tada uzregistruoti bagaza ir sulaukti, kol oro uosto darbuotojai suras begale reikalingu popieriu ir sudelios kazkokius antspaudus, o kartais ir pildys ka nors ranka, tada pereit rankinio bagazo kontrole ir atsidurt prie vartu. Atitinkamai tik islipus is lektuvo Bogotoj tenka vel patikrinti rankini bagaza rentgenu, tada poste uz 20 metru dar ji atidaryti ir duotis apieskomam rankiniu budu, ir dar karta persviesti pries lipant i kai kuriuos skrydzius. Nusileidus Quito ir iseinant is oro uosto tenka dar karta persviesti pagrindini bagaza. Visai kaip senais laikais, kai vaziuojant per Lenkijos siena tikrindavo ir lietuviai, ir kaimynai :)

Tiek apie pirmuosius du menesius - lygiai tiek, kiek daugiausiai ketinom praleisti Centrinej Amerikoj. Toliau - jau apie Pietu pusrutuli!

Posted by GRai 12:19 Archived in Panama Comments (0)

12 Skyrius: Nicaragua - Granada ir Isla Ometepe

sunny 33 °C
View El Mundo Latino on GRai's travel map.

Granada - Leono priesingybe ir svarbiausias konkurentas nuo pat abieju miestu ikurimo. Abu kaip simboliai; Granada - turto, kulturos, jei norit, ir kapitalizmo, Leonas - proletariato, socializmo ir komunistiniu diskusiju, kurioms seni revoliucionieriai iki siol susirenka milziniskame pastate miesto centre. Neatrodo, kad kas nors labai keistusi del to ar veiktu kokia lygiava. Granada susitvarkiusi ir toliau tvarkoma, su restauruotom baznyciom ir gatvem, kazkur issivezusi siuksles (gal ir cia pat uz miesto, bet nors ne prie graziausiu baznyciu), o Leono paveldas tarsi paliktas griuti. Kartais atrodo, lyg skurdas ten butu puoselejama vertybe. Granados dailumas ir svara patraukia, ir fakta, kad cia dali dienos nera nei vandens, nei elektros (vis del tu paciu vulkaniniu reiskiniu), tarsi lengviau istvert baisingam vidurdienio karsty. Nikaragvos ezero kaimynyste nepadeda, tik priduoda karstos dregmes. Ilgai vaikstinejom gatvem, gerem kava, grozejomes architektura, skaniai valgem, uzsukom susipazint su nikaragvietiskais cigarais, sokom. Ten praleistas laikas buvo vienas is tu, kai nieko labai neveiki ir gerai ;)

Nezinau, kaip perteikti ta silta jausma, kuri paliko Ometepes sala Nikaragvos ezere ir kuri buvo musu paskutine stotele pries Kosta Rika. Sudaryta is dvieju grazuoliu ugnikalniu spalvotais slaitais, silta, nepaprastai tropine ir zalia, pakankamai traukianti turistus, bet kol kas neitiketinai rami, be daugiaauksciu viesbuciu, su naturaliais saltiniais, lagunomis, kriokliais, su laisvai vaikstinejanciom didziulem karvem, arkliais, parsiukeliais (nors nieko zavaus, kad pastarieji eda viska, ka randa pakelese) ir tiesiai virs tavo galvos mangais besimegaujanciomis bezdzionemis. Beje, ezeras labai primena Baltijos jura, tik kur kas siltesnis :)

Labai jau knietejo palypet i didesniji is ugnikalniu. Susiradom gida ir su dar 7 kompanionais patraukem i zygi. Lipom tik i mazdaug 1 km auksti, kol baigesi medziai ir buvo galima grozetis vaizdu. Iki virsunes toliau ir reikia irangos. Kelios valandos gryno kopimo tankiai apaugusiu slaitu tarp egzotiniu geliu ir sukaujanciu bezdzioneliu bei ne ka lengvesnio nusileidimo atsipirko su kaupu. Pridekim dar kita diena, praleista tingiai su pora nauju pazistamu vaikstinejant po sala, pasimaudant saltiniuose ir pasmaguriaujant sviezia zuvim...

Beje! Niekad nesitikejom, kad sioj kelionej teks kalbet rusiskai, ir dar su vietiniu gyventoju. Musu viesbutelio saloj vadybininkas Hanibalas (vien vardas ko vertas), pasirodo, mokesis buvusioj TSRS, kazkur Astrachanej, paskui kuri laika gyvenes Taline, ismokes rusiskai. Ka cia zinosi, gal ir buvo su tuometiniu saugumu susijes, nepaklausem... :)

Kazkuriam kelioniu knygos tekste skaiciau, kad Nikaragva is pradziu gali pasirodyt ne tokia draugiska ar patraukli, bet paskui nepastebimai pavergia, ir is jos isvaziuoji praturtejes labiau nei kada nors galejai tiketis. Taikliai pastebeta. Nikaragva mums islieka nuostabiausia is aplankytu Centrines Amerikos saliu, vienintele is to regiono, i kuria labai noretusi sugrizti.

Posted by GRai 11:33 Archived in Nicaragua Comments (0)

11 Skyrius: Nicaragua - Leonas

sunny 33 °C
View El Mundo Latino on GRai's travel map.

Leonas - revoliucionieriu sostine. Sandinistu veliavos dar iki siol plaikstosi ant daugelio namu. Jie cia populiariausi. Ka tik laimejes prezidento rinkimus Daniel Ortega plakatuose vis dar saukia: Ariba, Todos Pobres del Mundo! ( Visu Tautu Nuzemintieji - Sukilkite!) O ka? Jau sudare sajunga su Venesuelos prezidentu Chavesu, kuris gabus parodyti triju pirstu kombinacija visam Vakaru pasauliui:)

Revoliucijos pasekmes turi ir kita veida. Islipe is autobuso pusiau is principo, pusiau is vietiniu pinigu neturejimo pesti ejom iki savo mumatyto viezbucio. Karstis siaubingas. Toli. Turejom praeiti visa stoties rajona. Pilna siuksliu ir dulkiu. Aplinkui tvyrauja nemalonus tvaikas. Tada atrode, kad viskas visur cia tik didelis, nesibaigiantis, purvinas turgus su sudo kvapu. Prie grazios, senos baznycios( turbut galetu but itraukta i koki pavelda) padarytas savartynas. Nauda tik sunim. Nesibaigiancios maisto atsargos. Toks vaizdas tesiasi vos ne iki pat centro. Nieko panasaus i ta zavu kolonijini miesta, kuri isivaizdavom pamatyti.

Nors aisku jis kolonijinis. Apsigyvenom Casa Ivana. Kaip iprasta - ieini pro metalinius vartus - atsiveria kiemas su sodeliu, fontaneliu ir dzirzgiancia papuga. Mus sutiko su nelabai malonia naujiena. Kiekviena diena nuo 7am iki 6pm nera vandens. JOKIO! Pasirodo, visame mieste yra rimtu problemu su vandens tiekimu, susijusiu su vulkanine veikla. Tokie perkaite isejom ieskoti maisto, geriamo vandens ir pinigu.

Laikui begant miestas musu akyse grazejo. Ne veltui J. Ivanauskaite vienoje is savo kelioniu knygu rase, kad siela negali taip greit keliauti kaip kunas, del to reikia truputeli palaukti, kol ji vel sugris. Radome daug graziu pastatu ir ju turtingus, o kartais nostalgiskus kiemus, fainu hosteliu ir jaukiu bariuku. Viena vakara grizdami namo sudalyvavome vietines gyvos muzikos koncerte. Grazios uz sirdies griebiancios dainos ir vietiniai studentai, gatvej is tos pat sirdies jas traukiantys kartu su muzikantais. Ispudis apie Nicaragua tik gerejo.

Posted by GRai 17:24 Archived in Nicaragua Comments (1)

10 Skyrius: Nikaragua (ir pakeliui)

sunny 33 °C

Sienu pervazinejimu istorijos galetu tureti savo atskira skyreli. O kai kerti net dvieju saliu sienas ta pacia diena, tai dar idomiau darosi.

San Miguelis - paskutinis didmiestis El Salvadore, kuriame apsistojome ir kuris mums visai nuotaikos nekele. Karsta, dulkina, nera i ka ziureti ir atrodo, kad tu niekam neidomus. Turistai cia apsistoja tik tam, kad sekancia diena galetu toliau testi savo kelione i ar is Honduro. Vienintele paguoda - viesbutis, kuriame yra patogi lova ir apacioje esanti tos pacios seimos kavine su skaniu, paprastu naminiu maistu. Visiskas issigelbejimas! Sekanti ryta iki autobuso toli nereikejo eiti, nes gyvenome ne daugiau kaip uz kvartalo nuo autobusu stoties teritorijos. Reikia tik pamineti, kur vaziuoji ir saukliai is karto tave pristatys prie autobuso duru. Kartais ne visai teisingai. Pastarasis prie pasienio posto nepriveze, kaip prasem. Taciau kulturingai islaipine iskart persodino i kita. Dar 20 min ir tikslas atrodo jau buvo pasiektas, bet ne visai. Dar autobusui nesustojus, ji apspinta burys zmoniu, kazka entuziastingai saukianciu ir atrodo tuoj rankomis sustabdysianciu autobusa. Atsidaro durys, isoka zmogelis, stveria tavo kuprine ir nesa ja lauk. Mes ne is kelmo spirti ir ne pirma diena keliaujantys, puolame paskui ir akimirksniu susigraziname savo turta. Ne velnio, situacija valdome mes...Bet jie irgi ne pirmus metus tvarko turistus ir tvirtai bando itikineti, kad iki pasienio posto dar kaip maziausiai 2 km ir todel jie mums linke padeti - nuvezti mus ir musu kuprines ten kur reikia. Klausiame kainos. Nusisypsoje atsako: ¨propina, propina (arbatpinigiai)¨. Gerai, nuraminu Greta, kad visiems reikia gyventi ir kaip vietines ekonomikos kelejai ir palaikytojai sedame i dvirati - karuti (a la riksa). 200 metru, pirmas posukis ir ka tu bepasakysi.....pasienis. Mus apgavo per 10 kartu! Smarkiai neteko kenteti. Pasakeme vairuotojui, ka apie juos visus galvojame ir daveme ne taip sunkiai uzdirbta $1. Tegul..., nepraturtes!

Prie pasienio pareiguno langelio eiles nera. Valio!!! Susitvarkeme vizas. Dar nepajudejus is vietos prisistato pinigu keitejas. Sakosi, kaip Dzinas, galis pakeisti visas pasaulio valiutas. Na aisku kaip gali atsilaikyti tokiam visagaliui. Hondura pravaziuojame tik tranzitu ir todel sutinkame nusipirkti tiktai $5 Nicaraguos pinigu. Viskas lyg gerai. Susigriebiam, kad gal ir gelezi(monetas) mums pakeis. Jokiu problemu. Gauname susni pinigu. Perskaiciuaojame. Truksta dvieju. Sakome: truksta! O jis sypsodamasis atsako: taip, be abejo, ir istraukia dar du banknotus. Nenaudelis! Uz poros simtu metru - Honduras. Kitoje puseje issirikeve mikroautobusai, kurie uz penkis dolerius nuveza iki Nicaraguos sienos. Uzpildome paskutines likusias vietas ir pirmyn.

Situacija prie Nicaraguos sienos labai panasi. Tik si karta Greta visus greit apramina. A la Trankilooo, trankilooo...(ramiai, ramiai). Toks susiremimas ir atsimusinejimas nuo visu imanomu paslaugu tesiasi kokias 5min. Pagaliau visu kantrybe baigiasi ir isitikine musu atkaklumu nuo musu atsoka. Isskyrus viena, grazbyli juodom akim. Sneka kaip vilkelis paplonintu liezuveliu ir bando igauti musu pasitikejima. Mus nulydi prie muitines langelio. Snekina ir laukia. Paklausiam pareiguno, ar tikrai mums toli eiti iki pirmuju autobusu. O jis, aisku: na su tokiomis didelemis kuprinemis geriau issinomuoti riksa. Ole! Musu juodaakis vis dar cia. Bala nemate, sedam, vaziuojam. Privaziavom. Atstumas vel perpus mazesnis, nei visi sake. Klausiam, kiek. O jis $10. O lialia! Sakau, apgavai ir gausi kiek uzsitarnaves. Duodu tris, nes reikejo minti per karsti ir i kalna.

Jei kazkas galvoja, kad vaziavo 5* autobusais, siulyciau pabandyti vietinius - nicaraguietiskus. Serviruoajama viskas. Pakeliui ilipancios moteriskeles pardavineja, pvz., blynelius su varske, kepta mesa su bulvemis free, saslus. Kitos - naminius jogurtus ir kitus skanestus. Viskas sviezia, silta ir prekyba eina gerai. Didziausia ispudi palieka ju ekstravagantiskas Coca-Colos serviravimas. Ideda i plastikini maiseli ledu gabaliuku, istustina i ji buteli, ikisa siaudeli ir mikliu judesiu ji uzrisa. Ivertinant, kad autobusas sausakimsas ir varo kaip isprotejes, jos nusipelno aplodismentu. Taip sociai pavalge ir skersveju nupusti atvykstame i pirmaji miesta, vardu Leonas.

Posted by GRai 18:31 Archived in Nicaragua Comments (0)

(Entries 1 - 5 of 19) Page [1] 2 3 4 »